Aprašymas

Esame pratę skaityti raides. O kaip skaityti ženklus? Kaip perskaityti vieną ženklą, į kurį sutelpa dalis pasaulio? Ogi kiekvienas jį skaitome per savo patirtį, suvokimą, per savas vertybes. Tikime, kad galite jį perskaityti savaip ir turbūt būsite teisūs.

O kaip skaitome mes? Paskaitysime. Ir iš mūsų kalbos suprasite, kuo mes gyvename. Ar pradėti nuo apačios, ar nuo viršaus? O koks skirtumas? Juk iš abiejų pusių tas pats. Yra savas ir svetimas, gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Ir jie nėra vienas už kitą svarbesni. Kiekvienas yra kelias yra vienodai svarbus, nes visa ko centre nenuilstamai sukasi gyvybingas ugnies ratas. Kol dega ugnis – tol esame gyvi. Jos nepaliaujamas sukimasis, užsuka gyvenimo ratą. Rėdos ratas kaskart rėdosi – gimtis – mirtis-mirtis gimtis. Toje ugnyje susitinka gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Tai taškas, į kurį sutelpa ir pradžia ir pabaiga. Ir nežinai, o gal pabaiga ir yra pradžia, o gal pradžia tik pabaiga kažko, ko neprisimeni? Į vieną ženkliuką, kuris nupieštas centre, telpa visi šie sakiniai ir dar begales kartų daugiau. Kaip pasiekti tą ugnį? Tą virsmo tašką? Tą pasaulio centrą? Laimos savo šluotomis nušluoja mums kelią, nulemia lemtį, kokiu keliu eisime. Tačiau tik mes patys sprendžiame kaip juo eisime. Ar eidami spjaudysimės ir pyksime, kad pakelės pilnos kandančių dilgėlių, ar skinsime jas, virsime dilgėlių sriubą ir džiaugsimės, kad gamta mums duoda visko kiekviename žingsnyje. Laimė nėra duotybė. Laimė yra mūsų pačių sprendimas. Begalės mūsiškų pasakų sako – daryk kažką, eik savo laimės ieškoti, ieškok dalingos mergelės, nesigviešk kito laimės. Taip nušluoja Laimos mums kelią iki Raganų, Ragainų, Žiniuonių, Regėtojų namų. Ten sužinome užkoduotas prasmes. Regėtojų padedami suvokiame pasaulio surėdymą ir atrandame savo vietą jame ir dažnai belieka nustebti, kad ta vieta yra būtent ten, kur ir esame, kad mums nereikia pertvarkyti pasaulio, kad mes esame tik dūmas tos amžinosios ugnies, kuri buvo iki mums čia ateinant, ir bus mums išėjus.