Šiemet, kaip ir prieš 29 metus, dega laužai. Šiemet, kaip ir prieš 29 metus skamba lietuviškos dainos. Šiemet, kaip ir prieš 29 metus, garuoja arbata, kuria vieni kitus vaišiname. Tik sniego nėra… Bet ne tik žiema pasikeitė. Pasikeitėme ir mes. Tą žiemą mes buvome vaikai su bemaž vienodomis kuprinėmis, nes įvairovės nebuvo. Tą žiemą mes piešėme televizijos bokštą su taip erzinančiai girgždančiais ir prastai piešiančiais pieštukais. Tą žiemą mes žiūrėjome nespalvotą televiziją, kuri vakare rodydavo „Labanakt vaikučiai“. Tą žiemą mes tik mokėmės skaityti, bet per vieną naktį išmokome pačią giliausią istorijos pamoką. Mes nestovėjome prie bokšto, nestovėjome prie parlamento, vargu ar supratome, kas yra okupacija. O gal tokio žodžio apskritai nebuvome girdėję. Mes buvome tiesiog maži vaikai, kuriems įsirėžė, kad nieko nėra svarbiau už laisvę.
Ir jeigu jums kas nors sakys, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“ – netikėkite. Jie tiesiog pamiršo, kaip šiurpsta oda, klausantis tų prastų pieštukų šiurenimo. Mes esame dėkingi tėvams, kurie išėjo iš namų suprasdami, kad gali negrįžti. Tą supratome ir mes, būdami maži vaikai su pirmokų kuprinėmis. Mes dėkingi už tai, ką jie mums tą kartą parnešė grįždami. Jie mums parnešė galimybes. Parnešė pasaulį, kuris nėra aptvertas tvora ir mes galim matyti, kas vyksta kaimynų kieme, jie mums parnešė teisę rinktis. Jie mums parodė, kad galima būti stipriu, net jei esi mažas, kad ne viskas laimima fizine jėga, kad dvasinė jėga gali būti stipresnė. Jie mums parodė, kad daina stiprina, kad stiprina susikibę delnai, kad stiprina laisvė.
Mes dėkingi už tai, kad mūsų vaikai mokykloje gali laisvai kalbėtis apie sausio 13-osios įvykius ir jų visų kuprinės yra skirtingos, papuoštos trispalve.

Teksto autorė – Asta Valiukevičienė